BENEDIKTAS XVI

Þinia 46-osios Pasaulinës maldos uþ paðaukimus dienos proga

2009 m. geguþës 3 d. , IV Velykø sekmadienis



Gerbiami broliai vyskupai ir kunigai!
Brangûs broliai ir seserys!

Artëjant Pasaulinei maldos uþ paðaukimus á kunigystæ bei paðvæstàjá gyvenimà dienai, kuri bus ðvenèiama 2009 m. geguþës 3-iàjà, ketvirtàjá Velykø sekmadiená, visà Dievo tautà norëèiau pakviesti apmàstyti temà: Pasitikëjimas Dievo iniciatyva ir þmogaus atsakas. Baþnyèioje nuolatos aidi Jëzaus raginimas mokiniams: „Melskite pjûties ðeimininkà, kad atsiøstø darbininkø á savo pjûtá“ (Mt 9, 38). Melskite! Primygtinis Vieðpaties kvietimas aiðkiai parodo, kad malda uþ paðaukimus turi bûti nenutrûkstama ir kupina pasitikëjimo. Tiktai gaivinama maldos, krikðèioniø bendruomenë tikrai gali „su didesniu tikëjimu bei viltimi kliautis Dievo iniciatyva“ (Posinodinis apaðtaliðkasis paraginimas Sacramentum caritatis).

Paðaukimas á kunigystæ ir paðvæstàjá gyvenimà – ypatinga Dievo dovana, ásitraukianti á didájá meilës ir iðganymo planà, kurá Dievas yra numatæs kiekvienam þmogui ir visai þmonijai. Apaðtalas Paulius, kurá dutûkstantøjø jo gimimo metiniø proga ypatingu bûdu prisimename ðiais Pauliaus metais, Laiðke efezieèiams raðo: „Garbë Dievui, mûsø Vieðpaties Jëzaus Kristaus Tëvui, kuris palaimino mus Kristuje visokeriopa dvasine palaima danguje, mus iðsirinkdamas jame prieð pasaulio sukûrimà, kad bûtume ðventi ir nesutepti jo akivaizdoje“ (Ef 1, 3–4). Visuotiniame paðaukime á ðventumà iðsiskiria ypatinga Dievo iniciatyva, kuria jis iðsirenka kai kuriuos artimiau sekti savo Sûnumi Jëzumi Kristumi ir bûti ypatingais savo tarnais bei liudytojais. Dieviðkasis Mokytojas asmeniðkai paðaukë apaðtalus, „kad jie bûtø kartu su juo ir kad galëtø siøsti juos skelbti þodþio ir jie turëtø galià iðvarinëti demonus“ (Mk 3, 14–15); ðie savo ruoþtu á savo bûrá átraukë kitus mokinius, iðtikimus bendradarbius misijø tarnyboje. Taip ðimtmeèiø tëkmëje, atsiliepdami á Vieðpaties paðaukimà ir paklusdami Šventosios Dvasios veikimui, Baþnyèioje á visiðkà Evangelijos tarnybà stojo nesuskaièiuojama gausybë kunigø ir paðvæstøjø asmenø. Net ir tada, kai kai kuriuose þemës regionuose pastebimas nerimà keliantis kunigø stygius ir Baþnyèios kelià lydi sunkumai bei kliûtys, mus palaiko neiðjudinamas tikrumas, kad Vieðpats jà istorijos takais patikimai veda iki galutinës Dievo karalystës atbaigos. Vadovaudamasis savo nesuvokiamais gailestingosios meilës planais, jis laisvai pasirenka kiekvienos kultûros ir visokio amþiaus þmones bei pakvieèia juos sekti paskui save.

Todël pirmutinë mûsø pareiga yra ðá ið dieviðkosios iniciatyvos kylantá kvietimà nepaliaujama malda iðlaikyti gyvà ðeimose ir parapijose, sàjûdþiuose ir apaðtalavimo srityje veikianèiose organizacijose, vienuoliðkosiose bendruomenëse ir visose vyskupijos gyvenimo struktûrose. Turime melsti, kad visa Dievo tauta vis labiau pasitikëtø Dievu, bûdama ásitikinusi, jog „pjûties ðeimininkas“ ir toliau kai kuriuos kvieèia savanoriðkai paskirti savo gyvenimà artimesniam bendradarbiavimui su juo iðganymo darbe. Norëdamas atsakingai ir kupinas ásitikinimo atsiliepti, paðauktasis privalo ádëmiai klausytis ir iðmintingai skirti, dosniai ir noriai pritarti dieviðkajam planui, rimtai gilintis á tai, kas susijæ su paðaukimu á kunigystæ ir vienuoliðkàjá gyvenimà. Katalikø Baþnyèios katekizme pagrástai primenama, kad laisva Dievo iniciatyva reikalauja laisvo þmogaus atsako, teigiamo atsako, kuriuo visada suponuojamas pritarimas Dievo kiekvienam þmogui numatytam planui bei dalyvavimas jame, atsako, kuriuo atsiliepiama á Vieðpaties meilës iniciatyvà ir kuris paðauktajam tampa saistanèiu moraliniu reikalavimu, dëkingumo kupinu Dievo aukðtinimu ir visiðku bendradarbiavimu su Dievu, ágyvendinanèiu istorijoje savo planà (plg. 2062).

Kontempliuodami Eucharistijos slëpiná, iðkiliausiai iðreiðkiantá laisvà dovanà, vienatinio Sûnaus Asmeniu Tëvo dovanotà dël þmoniø iðganymo, ir visiðkà bei klusnø Kristaus pasirengimà iki dugno iðgerti Dievo valios „tauræ“ (plg. Mt 26, 39), geriau suprantame, kaip pasitikëjimas Dievo iniciatyva formuoja ir vertingà padaro þmogaus atsakà. Eucharistijoje, tobuloje dovanoje, kuria ágyvendinamas meilës planas pasauliui atpirkti, Jëzus laisva valia paaukoja save dël þmonijos iðganymo. „Baþnyèia, – raðë mano garbingasis pirmtakas Jonas Paulius II, – gavo Eucharistijà ið savo Vieðpaties Kristaus ne kaip kokià nors dovanà – kad ir labai brangià – tarp kitø, bet kaip tobuliausià dovanà, nes dovana yra jis pats, jo asmuo ðventojoje þmogystëje ir jo iðganomasis darbas“ (Enciklika Ecclesia de Eucharistia, 11).

Ágyvendinti ðá iðganomàjá slëpiná per visus amþius iki Vieðpaties ðlovingojo sugráþimo skirta kunigams, kurie kaip tik eucharistiniame Kristuje gali áþiûrëti iðkiløjá pavyzdá „paðaukimo dialogo“ tarp Tëvo laisvos iniciatyvos ir Kristaus pasitikëjimo kupino atsako. Švenèiant Eucharistijà, pats Kristus veikia tuos, kuriuos iðsirinko savo tarnais; jis juos palaiko, idant jø atsakas plëtotøsi pasitikëjimo ir dëkingumo matmeniu, iðsklaidanèiu visokià baimæ – net ir tada, kai imama labiau jausti savo silpnumà (plg. Rom 8, 26–30) arba kai aplinka tampa ðiurkðtesnë dël nesupratingumo ar net persekiojimo (plg. Rom 8, 35–39).

Suvokimas, kad esame Kristaus meilës iðgelbëti, tikintiesiems bei pirmiausia kunigams ugdomas kiekvienø ðventøjø Miðiø, turi skatinti pasitikint atiduoti save Kristui, atidavusiam uþ mus visus savo gyvybæ. Tad tikëti á Vieðpatá ir priimti jo dovanà reiðkia dëkinga ðirdimi jam save patikëti ir pritarti jo iðganomajam planui. Kai tai atsitinka, „paðauktasis“ noriai viskà palieka ir leidþiasi á dieviðkojo Mokytojo mokyklà; tada prasideda vaisingas Dievo ir þmogaus dialogas, slëpiningas susitikimas tarp meilës Vieðpaèio, kuris kvieèia, ir laisvës þmogaus, kuris jam kupinas meilës atsiliepia, ðirdyje girdëdamas Jëzaus þodþius: „Ne jûs mane iðsirinkote, bet að jus iðsirinkau ir paskyriau, kad eitumëte, duotumëte vaisiø ir jûsø vaisiai iðliktø“ (Jn 15, 16).

Ši dieviðkosios iniciatyvos ir þmogiðkojo atsako meilës sampyna ástabiu bûdu glûdi ir paðaukime á paðvæstàjá gyvenimà. Vatikano II Susirinkimas primena: „Evangeliniai Dievui paðvæstojo skaistumo, neturto ir klusnumo patarimai, pagrásti Vieðpaties þodþiu ir pavyzdþiu, rekomenduoti apaðtalø, Baþnyèios Tëvø, mokytojø bei ganytojø, yra dieviðka dovana, kurià Baþnyèia ið savo Vieðpaties priëmë ir jo malone nesiliauja jà puoselëjusi“ (Konstitucija Lumen gentium, 43). Ir èia Jëzus yra iðkiliausias tobulo ir pasitikëjimo kupino pritarimo Tëvo valiai pavyzdys, á kurá þvelgti privalo kiekvienas paðvæstojo gyvenimo narys. Jo traukiami, nuo pirmøjø krikðèionybës amþiø daugybë vyrø ir moterø atsisakë ðeimos, nuosavybës, medþiaginiø turtø ir visko, ko þmogus gali trokðti, idant didþiadvasiðkai sektø paskui Kristø ir bekompromisiðkai gyventø Evangelija, tapusia jiems radikalaus ðventumo mokykla. Ir ðiandien daug kas þengia ðiuo reikliu evangelinio tobulumo keliu bei savo paðaukimà ágyvendina duodami áþadus laikytis evangeliniø patarimø. Šiø mûsø broliø ir seserø kontempliatyvaus gyvenimo vienuolynuose bei apaðtaliðkojo gyvenimo institutuose ir kongregacijose liudijimas primena Dievo tautai „Dievo karalystës slëpiná, jau veikiantá istorijoje, taèiau galutinai bûsiantá atbaigtà danguje“ (Posinodinis apaðtaliðkasis paraginimas Vita consecrata, 1).

Niekas negali laikyti, kad jis yra vertas imtis kunigiðkosios tarnybos. Niekas negali leistis á Dievui paðvæstàjá gyvenimà kliaudamasis vien þmogiðkosiomis jëgomis. Pravartu dar kartà pabrëþti, jog þmogaus atsakas á dieviðkàjá kvietimà suvokiant, kad iniciatyvos ëmësi Dievas ir kad jis iki galo ágyvendina savo iðganomàjá planà, visada reiðkiasi ne baimingu apskaièiavimu, bûdingu tingiam tarnui, ið baimës uþkasusiam á þemæ jam patikëtà talentà (plg. Mt 25, 14–30), bet noriu Vieðpaties kvietimo priëmimu, kaip padarë Petras, kuris nesvyruodamas patikëjo jo þodþiais ir ið naujo uþmetë tinklus, nors jau visà naktá buvo darbavæsis ir nieko nepagavæs (plg. Lk 5, 5). Në kiek nesumenkstant asmeninei atsakomybei, þmogaus laisvas atsakas Dievui Šventosios Dvasios veikimu taip tampa „bendra atsakomybe“, atsakomybe Kristuje ir su Kristumi, virsta bendryste su Kristumi, padaranèiu mus gebanèius duoti gausiø vaisiø (plg. Jn 15, 5).

Pavyzdinis þmogiðkasis atsakas, kupinas pasitikëjimo Dievo iniciatyva, yra dosnus ir tobulas Mergelës ið Nazareto „amen“, iðtartas nuolankiai ir ryþtingai pritariant Aukðèiausiojo planams, apie kuriuos jai praneðë dangiðkasis pasiuntinys (plg. Lk 1, 38). Noriai iðtardama „taip“, ji tapo Dievo Motina, mûsø Iðganytojo Motina. Šá pirmutiná „fiat“ Marijai vëliau teko ne syká kartoti iki pat Jëzaus nukryþiavimo, kai ji, pasak evangelisto Jono, stovëjo „prie kryþiaus“ ir dalijosi savo nekaltojo Sûnaus baisiu skausmu. Ir bûtent kabëdamas ant kryþiaus, mirðtantis Jëzus dovanojo jà mums kaip motinà, o mus jai patikëjo kaip vaikus (plg. Jn 19, 26–27), padarë jà ypaè kunigø ir paðvæstøjø asmenø motina. Jai norëèiau patikëti visus, jauèianèius Vieðpaties kvietimà leistis kunigiðkojo ar paðvæstojo gyvenimo keliu.

Brangûs bièiuliai, nenuleiskite rankø sunkumø ir abejoniø akivaizdoje, pasitikëkite Dievu ir iðtikimai sekite paskui Kristø ir tada tapsite liudytojais dþiaugsmo, trykðtanèio ið artimo susivienijimo su juo. Sekdami pavyzdþiu Mergelës Marijos, kurià palaiminta vadina visos kartos, nes ji patikëjo (plg. Lk 1, 48), visomis dvasinëmis iðgalëmis stenkitës ágyvendinti dangiðkojo Tëvo iðganomàjá planà, iðsaugodami savo ðirdyje gebëjimà stebëtis ir garbinti tà, kuris turi galià padaryti „didþiø dalykø“, nes jo vardas ðventas (plg. ten pat 1, 49).

Vatikanas, 2009 m. sausio 20 d.

BENEDICTUS PP XVI